Piešiniai, kuriami akrilinių dažų taškavimo metodu, nėra naujiena, tačiau kuomet internete tai atradusi ir susidomėjusi kaunietė Jūratė Beniuškevičienė stačia galva pasinėrė į kūrybą, ji net neįsivaizdavo, kaip tai pakeis jos gyvenimą. Pirmiausiai, tai tapo ramybės oaze sielai, patyrusiai skaudžias netektis, o ilgainiui, moteris atidarė ir pirmąją šalyje taškavimo studiją, savo hobį paversdama dar ir verslu.
Kaip ir kiekvieną sekmadienį „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus žadins laida „Gyvenimas versle“, kurioje uždangas į nematomą savo veiklų pasaulį praskleidžia šalyje puikiai žinomi prekiniai ženklai. Nors žodyne žodis „verslas“ apibūdinamas kaip veikla, suteikianti pirkėjams prekes ir paslaugas, tačiau iš tikrųjų už to slypi kur kas daugiau. Už kiekvienos sėkmingos verslo istorijos yra žmonės, nuolatiniai sprendimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti vystant savo mylimą veiklą.
Šio sekmadienio laidos herojė – atvira ir empatiška moteris, savamokslė kūrėja, menininkė ir taškavimo technikos mokytoja Jūratė Beniuškevičienė. Nors moteris kuklinasi ir sako, kad ne ji Lietuvoje pradėjo taškuoti pirmoji, mat tokia technika kiaušiniai Velykoms marginami jau daugelį metų, bet Jūratė tikrai pirmoji šalyje įkūrė taškavimo studiją ir pradėjo mokyti šio meno kitus. Maža to, moteris jau yra surengusi net šešias įspūdingų paveikslų parodas ir sustoti nežada.
„Aš visada sakau, kad taškavimas yra neigiamų emocijų neutralizavimo technika. O ir laikas, praleidžiamas studijoje prabėga labai greitai. Pats taškavimo principas nėra sudėtingas, bet kai pamato mano paveikslus, atrodo, kad kosmosas. Bet tai labai elementaru ir paprasta. Aš tą daryti pradėjau paprastu statybiniu vinuku. Galima tą daryti su sušių pagaliuku, iešmeliu, tušinuku, pieštuku. Kažkada padėjau pirmą tašką ir nebegaliu sustoti“, – laidoje pasakos Jūratė.
Kūryba į moters gyvenimą atėjo pačiu netikėčiausiu metu, kai ji neteko savo mylimo vyro. Anot Jūratės, tokie perversmai žmogų transformuoja. Mokykloje ji nemėgdavo dailės pamokos, bet patyrusi netektį, ieškojo nusiraminimo ir jį rado būtent kūryboje ir taškavime.
„Sudėtingiausia būdavo prabusti ryte ir susidurti su realybe, o aš taškuodavau iki išnaktų, vaikai net ateidavo priminti, jog jau švinta ir kad reikėtų eiti miegoti. Tačiau ryte aš prabusdavau ir mano mintys sukdavosi apie tai, kur pabaigiau taškuoti, kokia spalva užbaigiau. Tada supratau, kad tai mane gydo ir nirau į šią veiklą stačia galva“, – atviraus moteris.
Kuomet Jūratės kantrybės ir kūrybinio polėkio dėka ėmė gimti vis daugiau paveikslų, dukra moteriai sukūrė socialinių tinklų paskiras „Dedu tašką“, kuriose ėmė dalintis darbais. Taip per laiką taškavimo virusas plito, populiarumas augo, o menininkė sulaukdavo visk daugiau klausimų, kaip to išmokti. Būtent tokiu būdu hobis ilgainiui virto verslu, moteris įkūrė studiją bei ėmė važinėti po visą šalį, rengdama šios tapybos technikos mokymus.
„Metodinę medžiagą susidėliojau iš savo klaidų, ko aš nemokėjau ir taip pradėjau vesti mokymus. Iš skirtingų miestų atvažiuodavo, netilpdavo į studiją visi norintys. Taip prasidėjo mano kelionės po Lietuvą. Tačiau aš jau daugiau nei trisdešimt metų esu valstybės tarnautoja ir ši verslu pavirtusi veikla, man nėra pagrindinė. Bet man pavyksta suderinti tiesioginį darbą su taškavimu ir mokymais. Manęs dažnai klausia, ar aš nežadu atsisakyti pagrindinio darbo ir užsiiminėti tik kūryba. Ne, todėl, kad savo darbą myliu, tolygiai kaip ir šią veiklą. Sakoma, eik ten, kur veda širdis, bet aš visad pagalvoju, o kam tada duotas protas“, – savo istorija laidoje dalinsis Jūratė.
„Gyvenimas versle“ – jau antrą sezoną skaičiuojanti laida, kurioje vedėja Dovilė Urbanaitė pristatys ir atskleis šalyje veikiančių įdomiausių, populiariausių bei netikėčiausių verslų istorijas. Lietuva koja kojon žengia su pasauliniais inovacijų pokyčiais ir savo šalyje turi būrį kūrybingų, sumanių ir savo sritį išmanančių verslininkų, kurie suburdami profesionalias komandas gali didžiuotis atradę raktą į verslo sėkmę. Apie visą tai – kiekvieną sekmadienį, 10:30 val., tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.
